Pagal fizinį-geografinį rajonavimą Biržų rajono teritorija yra Lietuvos vidurio žemumos šiaurinėje dalyje (Mūšos-Nemunėlio lyguma). Tai vadinamoji Šiaurės Lietuvos galinė morena, susiformavusi tirpstant ir traukiantis paskutinio apledėjimo ledynams. Tirpsmo srovių išvagotas žemės paviršius čia įgavęs labai charakteringą reljefą. Toks dryžuotas reljefas būdingas rajono teritorijos pietinei daliai, kurioje, ant suklostytų priesmėlių ir smėlių, plyti Kriklinių miškai. Atskirą geomorfologinį rajoną sudaro Vaškų – Saločių ruožas, esantis į šiaurę nuo galinių morenų kalnagūbrio. Tai tobulai lygi moreninė lyguma, apklota sunkiais moliais ir priemoliais. Teritorija pasižymi mažiausiais Lietuvoje kritulių kiekiais ir karbonatingomis uolienomis.Rajono paviršius – kiek banguota lyguma su nedideliu kalvotu ruožu prie Likėnų ir Biržų. Iš ledynų vandens baseinų kadaise daugybe atskirų srovių vandens perteklius tekėjo į pietus ir pietvakarius. Tai buvo lygiagrečios srovės, nutolusios viena nuo kitos per 0,5-1 km. Jų išvagotas žemės paviršius įgavo labai charakteringą reljefą, susidedantį iš daugybės siaurų ir ilgų, lygiagrečiai einančių, smėliu apklotų gūbrių, atskirtų sekliais smėlingais ir padrėkusiais, dažnai akmeningais kloniais. Toks „dryžuotas“ kraštovaizdis užima didelius plotus Biržų rajone, ypač ryškus prie Vabalninko. Šiuo metu rajone nusausinta nemaža užmirkusių pelkėtų žemių, iškirsti krūmai.
Rajonas garsus karstiniais reiškiniais. Nemažoje rajono dalyje po plona, vos kelių metrų storio ledyninių sąvartų danga slūgo gipsiniai dolomitai. Ištirpus gipsams, susidaro tuštumos, virš kurių žemės paviršius lėtai įdumba arba staigiai įgriūva. Dabar tokie karstiniai reiškiniai formuojasi maždaug 80 km2 plote į šiaurę ir vakarus nuo Biržų. Jame yra Karajimiškio , Kirdonių-Tatulos ir Kirkilų gamtiniai draustiniai, kuriuose saugomos geologijos mokslui svarbios karstinės įgriuvos. Kirdonių-Tatulos draustinyje yra vienintelė Lietuvoje upė, išsigraužusi antrą – požeminę vagą. Ketvirtas geologinis draustinis – Nemunėlio-Apaščios – yra rajono šiaurėje. Ten saugomos Nemunėlio ir Apaščios skardžių atodangos.
Beveik visa Biržų miškų urėdijos teritorija įeina į Nemunėlio upės baseiną. Šiam baseinui priklauso kairieji Nemunėlio intakai: Apaščia su intaku Rovėja, o Pasvalio rajone – Mūša su intakais Pyvesa, Lėveniu, Svalia. Pietinėje teritorijos dalyje prateka Agluona ir Tatula. Iš viso teritorijoje yra 28 upės ir upeliai, ilgesni kaip 5 km.
Bendras miškų urėdijos žemės plotas sudaro 31 090 ha. Iš jų: valstybinės reikšmės miškai užima 10 666 ha, privatūs miškai – 11 290 ha, rezervuoti privatizavimui – 9 134 ha. Didžiausias rajono miško masyvas – Biržų giria, jos plotas – 16 770 ha (pagal dydį 10-ta vieta respublikoje). Tai unikali ir labai savita giria, pasižyminti spalvinga istorine praeitimi, didele biologine įvairove, reta augalija bei gyvūnija, gerais miško keliais. Kiti stambesni miško masyvai: Medžvalkio, Dirvoniškio (2520 ha), Žaliosios girios dalis (1890 ha), Lepšynės (1210 ha) ir Girelės (1090 ha) miškai.
Biržų krašto puošmena – Širvėnos ežeras (340 ha), kuris juosia Biržų miestą iš šiaurės pusės. Šis dirbtinis ežeras susidarė XVI a., patvenkus Apaščios ir Agluonos upes ties jų santaka. Per jį nutiestas ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas.
Gausiai apgyvendinti Širvėnos ežero nendrynai: aptiktos 82 paukščių rūšys. Netoli miesto esantį Ruoliškio ežerėlį supa juodalksnynai, jis gausiai apžėlęs vandens augalija, krantai šlapi, klampūs. Pietinėje Biržų miesto dalyje yra nedidelis Kilučių ežerėlis, žinomas kaip buvusi vienintelė radimvietė reto Lietuvoje vandens augalo – riešuto agaro. Kirkilų ežeras, susidaręs iš daugiau kaip 30 skirtingo amžiaus ir dydžio smegduobių, yra vienas įdomiausių ir mokslui vertingų objektų. Šis ežeras pasižymi ne tik ypatingu kraštovaizdžiu, bet pagal Europos Buveinių direktyvą pripažintas kaip unikali sierabakterijų komplekso ir jų aplinkos buveinė.
Didžiausia rajono upė – Nemunėlis (pav. 12), kurios ilgis 191 km. išteka iš Lūšnos ežero šalia Rokiškio. Į jį įteka Apaščia (ilgis 88 km), kurios didžiausi intakai Agluona (20 km) ir rovėja (35 km). Į Mūšą įteka Tatula (66 km), kurios didžiausi intakai – Juodupė (28 km) ir Upytė (29 km).
Biržų–Pasvalio krašto savitumas, gydomosiomis savybėmis pasižymintis sieringas mineralinis vanduo, unikali augalija bei gyvūnija nuo neatmenamų laikų savaip veikia žmones, skatina domėtis gamtos reiškiniais, vertinti ir saugoti mus supančias neįkainojamas vertybes. Į vakarus nuo Biržų, Likėnų apylinkės, garsios savo sulfatiniais mineraliniais vandenimis ir sieringu purvu. Ten gydomos širdies ir kraujagyslų sistemos, sąnarių, nervų ligos. Čia mineraliniai šaltiniai trykšta iš kelių metrų gelmės.
Likėnai - vienas iš Biržų rajono traukos objektų - Likėnų reabilitacijos ligoninė. Likėnai Lietuvoje žinomi kaip daugiau nei 100 metų gydymo patirtį turinti natūralius gydomuosius išteklius (mineralinis vanduo ir purvas) išsaugojusi vietovė, pasižyminti aukštos kvalifikacijos medicininiu personalu. Įstaiga orientuota į ligonius su judėjimo ir atramos susirgimais bei ligonių reabilitaciją po operacijų. Rajone veikiančios Likėnų reabilitacijos ligoninės lankytojų skaičiui sezonas įtakos nedaro.
Su gamta ir miškais susijęs net Biržų vietovardžio kilmės aiškinimas: viena nuomonė pagrįsta teiginiu, kad šioje vietovėje buvo didelė sengirė su daugybe beržų. Kita nuomonė pavadinimą sieja su žodžiu „biržė“, reiškiančiu iškertamo miško ruožą.
Siekiant išsaugoti Biržų kraštovaizdžio išskirtinumą 1992 metais buvo įsteigtas Biržų regioninis parkas. Parke, kurio plotas - 14 659 ha, yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas ir 20 paminklų: 8 gamtiniai ir 12 kultūrinių. Gamtiniams priskiriama daugiau kaip 3000 karstinių įgriuvų. Rekreacinei parko zonai priklauso Likėnų gyvenvietė, Bitniškių miško parkas ir Rinkuškių bei Biržų rekreacinės teritorijos. Gyvenamoji (funkcinė) parko zona – Kirdonių ir Raubonių gyvenvietės, Pabiržės miestelis ir Biržų miesto dalis. Konservacinei (apsaugos) zonai priklauso Biržų pilies kultūrinis rezervatas ir draustiniai.
Karstinė įgriuva „Karvės ola“. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių šulinio tipo įgriuvų, 1964 metais paskelbta gamtos paminklu. Ši didžiulė, beveik apskrita (piltuviška) įgriuva viršuje yra apie 12 m skersmens, kuris 8,5 m gylyje susiaurėja iki 2 m, jos gylis – 12,6 m. Stačiuose šlaituose matyti vėlyvo devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksniai: aštriakampiai, vietomis rudu moliu aptekėję, apsamanoję stambiakristalio gipso klodai su selenito, molio domerito ir dolomito sluoksnis.
Duobės apačioje, nuo 905 m gylio, matoma 3,1 m aukščio požeminė kiaurymė su nuvingiuojančiais į šalis urvais.1973 ir 1978 metais Kauno speleologai, akvalangininkai juos tyrinėjo. Paaiškėjo, kad požeminės ertmės su urvais tūris siekia 28 m3, grindų plotas – 42 m2, bendras ilgis – 46 m. Urvai yra penki: Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa (buvo aptikta šių gyvių), Rupūžės ola su požeminiu “ežeriuku” ( jo gylis 1,5 m) ir Blizganti ola
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą